Stresas labai daug kainuoja mūsų organizmui. Daug girdime apie streso žalą kūnui. Tad intuityviai norisi tą stresą padėti į "juodąjį" stalčiuką. Bet pabandykime pakapstyti giliau.
Stresas yra mūsų kūno reakcija į psichologinius ir fiziologinius stresorius. Tai gali būti kokia nors liga (fiziologinis stresorius), žinia apie artimojo ligą (psichologinis stresorius), artėjantis užduoties deadline’as ar palindimas po šaltu dušu - you name it.
Kūno reakcija į stresorius įvyksta akimirksniu. Iškart aktyvuojama mūsų simpatinė nervų sistema, atsakinga už hormono adrenalino išskyrimą.
Adrenalinas ištikus stresui iškart dislokuoja imunines ląsteles kovai su virusine ar bakterine infekcija, suaktyvina širdies raumenį (padažnėja pulsas, pakyla kraujospūdis) bei kitus raumenis, atsakingus už judėjimą. Kitaip tariant siunčia žinutę kūnui daryti viską, kad eliminuotų stresorių (įsijungia fight or flight gynybinė reakcija): sunaikintų bakterijas ar virusus, pabėgtų nuo agresoriaus, suaktyvintų smegenis reikiamos protinės užduoties išsprendimui.
Ir kartu ištikus stresui adrenalinas blokuoja virškinimo ir dauginimosi sistemų veiklą.
Taigi, streso ištiktas žmogus mobilizuoja reikalingas kūno sritis kovai ar pabėgimui iš pavojingos situacijos.
Kaip nutiko, kad stresas daugelio mūsų mąstyme tapo nepageidaujamu?
Svarbu suprasti, kad kenkia ne tiek pats stresas, kiek tai, jog neretas mūsų negebame deaktyvuoti įsijungusios sistemos situacijai grįžus į vėžes. Net ir dingus stresoriui vėl ir vėl sukame blogiausius scenarijus galvoje, kūnas neatsipalaiduoja, ir toliau lieka įtampoje, laukia grėsmės. Negebėdami išjungti šios sistemos mes stresą, kuris galimai buvo trumpos (kelių minučių / valandų) ar vidutinės trukmės (iki kelių savaičių), paverčiame ilgalaikiu, chronišku stresu. Stresas tampa mūsų kasdienybės palydovu. Taigi, ilgainiui sutrinka mūsų imuninė, kraujotakos, virškinimo, dauginimosi ir kitos sistemos.
Mes galime savo kūnui padėti. Nors yra skirtingos technikos, taikytinos priklausomai nuo to, su kokios trukmės stresu žmogus susiduria, norime pasiūlyti keletą patarimų, tinkamų kone kiekvienai stresinei situacijai.
- atsitraukti nuo situacijos ir pabandyti į ją pažvelgti iš, tarkime, 5 metų perspektyvos. Bandyti įsivaizduoti, kiek reikšminga šiandienos situacija gali atrodyti po 5 metų, ar ženklūs bus jos padariniai?
- prisiminti ankstesnes situacijas, kurių juk tikrai buvo - kaip elgeisi? Kokius sprendimus priėmei? Kas padėjo?
- turėti sąrašą palaikančių žmonių, kuriems gali paskambinti ar parašyti, paprašyti, kad išklausytų ar patartų.
Kitaip tariant, pasistenkime grėsmę paversti iššūkiu. Vietoj gazelės tapkime liūtu. Įjunkime mąstymą: "Aš galiu tai įveikti, aš turiu viską, ko reikia, šiam siautuliui nugalėti, tai yra puiki proga man išmokti ko nors naujo". Ir iš tikro - stresinėje situacijoje mūsų kūnas, mūsų protas dirba (geba dirbti) max. efektyvumu. Kodėl tuo nepasinaudojus?
Todėl, kad lengviau pasakyti nei padaryti, tiesa? :)
Įrašas parengtas remiantis neuromokslininko A. Huberman laidomis “Tools for Managing Stress & Anxiety” ir “Dr. Elissa Epel: Control Stress for Healthy Eating, Metabolism & Aging”.